Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl vasaros laiko reguliavimo įpareigoja keisti laiką du kartus per metus, praktika, kuriai seka daugelis Europos bei kitų pasaulio šalių.
Vasaros laiko įvedimas Lietuvoje prasidėjo dar 1981 metais sovietmečiu, ir, nepaisant trumpo laikotarpio be šios praktikos nuo 1999 iki 2003 metų, ši sistema buvo atkurtas siekiant derėti prie ES standartų, į kuriuos Lietuva ruošėsi įstoti.
Šią idėją, kad persukant laikrodžio rodykles galima sutaupyti elektros energijos ir „pailginti“ dieną, dar 1784 metais pasiūlė amerikiečių išradėjas ir politikas Bendžaminas Franklinas, argumentuodamas, kad tai leistų efektyviau išnaudoti šviesųjį paros laiką.
Vasaros laikas buvo įvestas XX amžiaus pradžioje kai kuriuose pasaulio kraštuose, o pirmą kartą – JK per Pirmąjį pasaulinį karą, siekiant taupyti išteklius. 1973 metais, per naftos krizę, ši praktika tapo dar populiariau kaip būdas sutaupyti energiją.
1980-aisiais ES priėmė pirmąją vasaros laiko direktyvą, o vėliau Europos Komisija išanalizavo šios praktikos poveikį ekonomikai ir visuomenei, nepastebėjusi didelio noro atsisakyti vasaros laiko iš narių valstybių.
Nors yra diskusijų apie vasaros laiko poveikį sveikatai ir abejonių dėl jo ekonominio naudingumo, Lietuva šią sistemą laikysis, nepaisant Seimo noro panaikinti laiko kaitaliojimą, nes Europos Komisija pratęsė direktyvos galiojimą.
Vyriausybė teigia ieškanti alternatyvų sezoniniam laikui, tačiau pripažįsta, kad tai sudėtinga, atsižvelgiant į tai, kad kitos ES šalys šios idėjos nepalaiko.
